Mes gyvename nuostabiame pasaulyje, pilname grožio, žavesio ir nuotykių. Nuotykiai, kuriuos galime patirti, niekada nesibaigia, jei mes jų nuoširdžiai ir atvirai ieškome, plačiai atmerktomis akimis. Puikiai žinome, kad po kiekvienos kelionės lieka begalės prisiminimų. Kam giliai įsirėžia į atmintį, o kas iš kelionės parsiveža daug gražių, brangių širdžiai ir sielai prisiminimų, įamžintų nuotraukose. Dažnai atsiverčiame albumus ir ,ko gero, sugrįžtame į tas akimirkas nuotraukose su tokia saldžia šypsena arba pajuntame, kaip veidu nurieda ištryškusi ašara. O jei jos užfiksuotos su draugais, brangiais žmonėmis, įrėmintos unikalioje apdailoje ir jų fone parašytos istorijos, tavo istorijos, tada nieko kito nereikia daryti, kaip prisėsti ir pasinerti į prisiminimus, visada tau tinkamu laiku ir patogioje vietoje. Taigi, norite sukurti savo kelionių albumą? Nieko nėra lengviau… Viskas, ką mums reikia padaryti, tai skirti šiek tiek laiko, kad sukurtume savo prisiminimų knygą. Įdedam keletą įkvepiančių kelionės akimirkų, šiek tiek žiupsnelio minčių, patirčių, jausmų, viską išmaišom ir… mes surinkome savo kelionės knygą. Taip atsirado socialinių paslaugų centro neįgaliųjų lankytojų kelionių knyga ir žemėlapis. Šį kartą mūsų išvykos tikslas – Trakų kraštas.
Pirmiausia užsukome į Trakų Vokės dvaro sodybą. Čia mus pakvietė į ekskursiją po atsinaujinusį dvarą bei pasivaikščioti po dvaro sodybos teritorijoje esantį grafų Tiškevičių įkurtą, Eduardo Fransua Andre projektuotą, vieną gražiausių Lietuvoje peizažo stiliaus parką. Šiandien, įsibėgėjus restauravimo darbams, Trakų Vokės dvaro sodyba mus pasitiko atsinaujinusiais rūmais, išpuoselėtu sodu, pasivaikščiojimo takais, fontanu. Dvaro vidus vis dar tvarkomas. Gidė įdomiai pristatė dvaro istoriją ir paskutinių jo šeimininkų grafų Tiškevičių gyvenimo bei buities detales.
Kitas kelionės tikslas – netoli Trakų esantis alpakų ūkis. Tai buvo galimybė mūsų lankytojams tiesiogiai prisiliesti prie gamtos, atsipūsti nuo skubėjimo, pamiršti stresą, paliesti švelnią alpakų vilną ir sužinoti kai ką naujo apie šiuos nuostabius gyvūnus. Galėjo tiesiogiai pabendrauti, juos paliesti, paglostyti, pamaitinti iš rankų specialiai paruoštais daviniais. Alpakos nepaprastai prieraišios – socialūs gyvūnai. Visi įsitikinome, net ir tie, kurie jautėsi nedrąsiai, jos begaliai meilios, visada galima glostyti, iš arti stebėti. Bet ne tuščia rankele, ne tuščia… Jas galima buvo glostyti, jei rankoje laikei vaišes – morkas. Tad norėdami prisivilioti laukėme su tomis morkomis rankose, stengdamiesi jas pasikviesti. Alpakų, kaip ir žmonių, širdis reikia užsikariauti. Supykusios gali tave „apdovanoti“ nemalonia staigmenėle – jos truputėli „spjaudalės“, tad reikia būti atsargiems.
Darbuotojos įsitikino, kad šios atsipalaidavimui skirtos minutėlės neįgaliesiems ypač tinka ir būtinos. Reikėjo pamatyti Viktoro emocijas, džiaugsmą. Žmones jos traukia ne tik savo išvaizda – tai terapiniai gyvūnai kaip žirgai, šuniukai, kačiukai ar delfinai. Alpakų glostymas mūsų neįgaliuosius lankytojus veikė raminamai – stebint sugulusias saulės atokaitoje, rubšnojančias žolę… Dėl tokio ramaus būdo alpakos visame pasaulyje yra dar naudojamos alpakoterapijai net ir žmonėms, kurie serga gilia depresija. Iš Čilės kalnų atgabenti egzotiški gyvūnai iš tiesų užkariavo lietuvių širdis.
Taigi, galime sakyti, kad dabar savo kelionių žemėlapį mes pažymėsime dar vienu pliusiuku ir galime pasigirti savo draugams, artimiesiems, kad buvome išvykę į turiningą, pilną emocijų kelionę. Pasakojimą norėčiau pabaigti šiais žodžiais: „Visos kelionės turi savo prasmę. Jei keliautojas aplanko geresnes vietas, jis mokosi kaip pagerinti savąją patirtį. Jei jis užklysta į blogesnes – jis išmoksta mėgautis jau turima…“ Samuel Johnson.
Medžiagą parengė soc. darbuotoja Auksė Darbutienė
Nuotraukos: užimt. spec. Vidmanto Šliužo ir soc. darb. Linos Jotkienės
