Kasmet, pačioje gruodžio pradžioje, Kaišiadorių socialinių paslaugų centro darbuotojai ir lankytojai švenčia Tarptautinę neįgaliųjų dieną. Tačiau, visuomet, ši šventė sutampa ir su Advento laikotarpiu. O, čia ir didžiosios Kalėdinės šventės – jau ne už kalnų… Todėl buvo nuspręsta gruodžio 6d. surengti Adventinį neįgaliųjų dienos paminėjimą. Šventiškai papuoštoje salėje susirinkusiems buvo skaitomos mintys, kurios privertė ne vieną išgirsti, susikaupti, buvo išsakomi nuoširdūs vieni kitiems skirti palinkėjimai. Ši diena skirta atkreipti dėmesį į neįgalių žmonių situaciją ir vaidmenį visuomenėje. Tarptautinės neįgaliųjų žmonių dienos minėjimas priverčia visus susimąstyti, kad negalia visuomet yra šalia ir gali nelauktai pasibelsti į kiekvieno namo duris.
Tarpusavio supratimas, tolerancija vienas kitam, mandagumas, pagarba mus turi lydėti kiekvieną dieną, kasdieniame gyvenime. Atjauta, gebėjimas suprasti ir padėti žmogui, turinčiam negalią, vienas kitam, jų artimiesiems – dvasinės brandos, augimo pagrindas… Kaip pastebėjo NVO silpnaregių ilgametė soc, darbuotoja Aušra Gresienė, tokia šventė džiaugsmo širdies lyg ir neužpildo, tačiau paminėti ir prisiminti būtina, nes šiandien neįgalieji gyvena pilnavertį gyvenimą: bendrauja, kuria, pagal galimybes dirba ir gali išreikšti save įvairiose srityse. Neįgalieji yra tokie nuostabūs, spalvingi, kaip niekas kitas mylintys ir vertinantys gyvenimą. Šiltus žodžius tarė centro direktoriaus pavaduotoja socialiniams reikalams ir laikinai atliekanti direktoriaus pareigas – Vilma Klidzienė. Taip pat visiems susirinkusiems linkėjimus pasakė ir Kaišiadorių skyriaus Kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų draugijos pirmininkė – Asta Dzedulionienė.
Nuotaikingą koncertą neįgaliesiems dovanojo bei susirinkusiuosius pasveikino renginio svečiai, atvykę iš Jonavos. Kolektyve „Jonavėlė“ yra susitelkę, taip pat regėjimo negalią turintys, žmonės. Linkėjo – stiprybės, sveikatos, kūrybinio ir gyvenimo džiaugsmo ir , žinoma, dovanojo dainas, eiles. Jiems susirinkusieji ne tik audringai plojo, kartu dainavo, pritarė, linksminosi.
Pirmą kartą buvo nuspręta skirti nominacijas neįgaliesiems lankytojams. Išrinkti geriausieji, kurių darbus, asmeninius bruožus, pastangas bei charizmą pastebėjo jų draugai, centro darbuotojai. Nominacijoms mus įkvėpė vieno nuostabaus žmogaus žodžiai, tai Jimas Abbottas buvęs MLB žaidėjas. Jis žaidė aukščiausioje lygoje, nors gimė su įgimta negalia be dešinės rankos, teigė: „ Ne negalia apibūdina tave, o tai, kaip tu susidoroji su negalios pateikiamais iššūkiais. Mes privalome daryti tai, ką galime, o ne tai, ko negalime“. Lina Jotkienė soc. darb. užimtumui teigė, kad visi kartu bičiuliavomės dirbdami ir pramogaudami įvairiose užimtumo veiklose, daug keliavome, kūrėme. Todėl šiandien norime įteikti „BIČIULYSĖS“ nominacijas labiausiai pasireiškusiems už darbus, gražius poelgius. Ir padėkojo už indėlį bendrystės ir bičiulystės puoselėjime. Palinkėta svajoti uoliai ir tikėti savo svajonių įgyvendinimu, nes jos kiekvieną padaro didesniais, tvirtesniais ir geresniais. Šiais žodžiais buvo baigta pirmoji šventės dalis ir pradėta kita…
Reikia nepamiršti, kad jau prasidėjęs – Adventas. Advento laikotarpis turi nemažai sakraliai gražių ir įstabių tradicijų. Šis laikotarpis asmeniškai yra ypatingas ir reikšmingas kiekvienam žmogui. Advento vainikas yra viena svarbiausių šio sakralaus laikotarpio tradicijų. Ką simbolizuoja šis vainikas? Nuo seno tikima, kad apskritimas – vienybės bei amžinybės, negęstančios saulės simbolis. Vainiko žiedo forma siejama su ištikimybe. Tradiciškai advento vainikas turi būti puošiamas eglės arba pušies šakomis – pastarosios simbolizuoja viltį, nesibaigiantį amžiną gyvenimą. Nejučia primenama, kad žengiame paskutinį žingsnį į žvarbią gruodžio naktį, laukimo naktį… Ne vienas iš mūsų permasto, ką gero ir bloga yra padaręs, ką būtų galima keisti savyje. Kiekvienas nešam sielą lyg žibintą, kuris parodo kelią tamsoje…
Tai – vilties, šviesos pergalės prieš žiemos tamsą ženklas. Visi susirinkusieji drauge pynė Advento vainiką. Popietė buvo šilta, pripildyta paskutiniais saulės spinduliais prasiskverbiančiais pro langą, uždegtų žvakių šviesa. Skambant varpelio garsams, sceninis papuošimas netikėtai nutvisko visomis spalvomis, dar labiau paryškinęs susidariusią šventinę nuotaiką. Šilta ir jauki popietė gerumu ir santūriu švenčių laukimu pripildė visų širdis. Varpelio aidas paskelbė, kad prasidėjo šventinis laikotarpis, uždegęs džiaugsmo ir vilties žiburėlius mūsų sielose. Didžiojo stebuklo laukimo sklidini dalyviai šildėsi tarpusavio bendravimu, puodeliu arbatos ir per langus gėrėjosi netikėtai ir gausiai užklupusia balta žiema.
Tekstą parengė socialinė darbuotoja Auksė Darbutienė
Nuotraukos Aurelijos Kuktelionytės
