Saulele, motule užtekėk, užtekėk…

Ateina ilgai lauktas vasaros laikas, kai diena tampa ilgiausia, o naktis – trumpiausia. Tuomet visi švenčiame Jonines – suvešėjusios žalumos, bręstančių javų, žydinčių gėlių ir visų gamtos gyvybių jėgų atsiskleidimo šventę, kupiną paslapties, apeiginių elementų, žaidimų, kai piname vainikus, šokame prie laužų, dainuojame ir, žinoma, tradiciškai ieškome paparčio žiedo. Visi kartu: su savo draugais, šeimomis, kaimynais, pažįstamais ir nepažįstamais. Tą naktį, kažkodėl, visi tampa artimais ir brangiais žmonėmis. Turime galimybę visa širdimi pajusti gamtos galią, tą virsmą, kuriuos siunčia visos gamtos stichijos – vanduo, oras, žemė ir ugnis. Stebėti, prisiliesti prie giluminių gamtos paslapčių. Tik reikia įdėmiai įsiklausyti, mokėti suprasti ir priimti. Tokia vasaros – saulėgrąža…
Tad nieko nelaukę Kaišiadorių socialinių paslaugų centro darbuotojai kartu su neįgaliaisiais lankytojais išvyko į Trakų rajone esančią Skaisčio poilsiavietę. Tik čia miško ir tyvuliuojančio ežero apsuptyje buvo galima pajusti Joninių dvasią. Juk ši šventė mūsų lankytojams yra kupina paslapties, stebuklo laukimo ir tikėjimo. Socialinių darbuotojų tikslas vasaros metu, kad žmonės visuomet turėtų galimybę susilieti su gamta, ją pajusti, pažinti. Viena vertus, Joninėse gausu sakralumo, peržengiančio kasdieniškus patyrimus, kita vertus, apie šio laiko nepaprastumą liudija ir pati gamta – tokiu metu visa augmenija būna pasiekusi aukščiausią savo suvešėjimo ir suklestėjimo tašką. Tai priverčia bent trumpam pabėgti už miesto ribų ar bent jau persikelti į žaliąsias erdves. Mums, darbuotojams, buvo svarbiausia, kad per Jonines negalima kažkam vienam likti namuose. Reikia linksmintis prie laužo, papasakoti savo lankytojams, kad ugnis – šviesa, šiluma, judėjimas ir gyvybė. Saulė baigia įkopti į patį aukščiausią dangaus tašką ir stabteli, todėl laužo kūrenimu išreiškėme pagarbą saulei ir kartu pasigaminome pietus. Stengėmės pabūti prie gaivaus ežero vandens. Vanduo – gyvybės, atsinaujinimo ir atgimimo simbolis. Vanduo taip pat turi stebuklingų galių.
Visi puolėme kupoliauti, rinkti gėles, įvairius žolynus. Šiuo turtu gamta dosniai su mumis pasidalino. Žolynai mums „pašnabždėjo“, kad šiuo metu būtina nusipinti vainikus. Šis vainikas saugos visus metus nuo įvairių negandų. Jis būdamas apskritimo formos, laikomas saulės ženklu, todėl padeda palaikyti vidinę tvarką. Darbui pasibaigus, vyko gražiausio vainiko konkursas. Komisijai kilo dilema – visi vainikai buvo vienas už kitą gražesni, pinti su meile, kūrybiškumu. Tad buvo vieningai nuspręsta, kad laimėjo visi ir nuskubėjome paleisti vainikus į ežerą. Atidžiai stebėjome, o kurgi jis nuplauks, gal išrinktasis beveik prie namų slenksčio stovi… Tačiau pikta gulbė, saugojusi krantą, mums aiškiai davė suprasti, kad čia esame nepageidaujami ir atsakymų ieškoti reikia ne čia… Laiką leidome rungtyniaudami įvairiuose žaidimuose. Ieškojome paparčio žiedo. Ar jį radome? Tegul išlieka paslaptimi. Pats gražiausias ir stebuklingiausias žiedas prasiskleidžia kiekvieno širdyje. Nors ten jį aptikti neretai būna sunkiau, negu surasti miško glūdumoje. Buvo visiems linksma ir smagu. Lankytojai dar kartą galėjo praturtinti žinias apie senolių išlaikytas tradicijas, linksmai pabūti kartu. Džiaugtis vandens gaiva, paliesti smėlį, ranka braukiant smilgas ir grožėtis miško žaluma, pajusti ką tik nupjautos žolės kvapą, ramybės fone, klausytis paukščių čiulbėjimo – tobulesnės sinergijos su gamta negali būti. Esu tvirtai įsitikinusi…

Tekstą parengė socialinė darbuotoja Auksė Darbutienė

Nuotraukos Vidmanto Šliužo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *