Teatras… Paslaptingas, tikras – netikras pasaulis, kuriame, regis, ir spalvos ryškesnės, žodžiai garsesni, jausmai gilesni. Jūs turbūt gerai prisimenate, kuomet vaikystėje teko lankytis teatre. Dažnas pirmąjį savo matytą spektaklį prisimenate visą gyvenimą. Jei ne spektaklį, tai bent atmosferą, kuri nuteikė ypatingai ar kaip kitaip įsirėžė į atmintį. Vaikystės teatre lengva juoktis ir pravirkti, blogį atskirti nuo gėrio, melą nuo teisybės, nes vaikai į pasaulį žiūri paprasčiau, sąžiningiau ir nuoširdžiau, o teatras tą požiūrį formuoja savita, tikrųjų vertybių linkme. Nežinau kaip jūs, bet savo pirmąjį spektaklį, aš vis dar labai gerai prisimenu. Manau, kad tas savęs ir pasaulio pažinimas traukia bei „pririša“ prie teatro pasaulio ilgam. Šią mintį norėčiau patvirtinti žodžiais: „ Aš teikiu pirmenybę ne regimam grožiui, o tam, kuris reiškiasi dvasinėmis vertybėmis“ (Indų rašytojas Rabind. Tagore).
Labai svarbus punktas yra įtrauktas socialinių darbuotojų veiklos planuose – suteikti galimybę neįgaliesiems centro lankytojams pabūti teatre. Neįgaliųjų išvyka į teatrą gali įgyvendinti pagrindinį neįgalių žmonių socializacijos principą – sukurti vienodas sąlygas visiems dalyvauti visuomenės gyvenime. Dažnai žmogaus raidai būtinas ne tik ekonominis, socialinis, bet ir kultūrinis veiklumas bei aktyvumas. Kaip teigia patys lankytojai, čia atsipalaiduoja, nutolsta nuo egzistuojančios tikrovės, pajunta dvasios pilnatvę, yra stimuliuojamas labiau pasitikėti savo jėgomis, pasijusti vertingu. Kita vertus, tai skatina jį į realų gyvenimą pažvelgti optimistiškiau, išgrynina jo emocijas, įkvepia į savo situaciją pažvelgti kitu kampu. Tuo pasireiškia gyvenimo ir meno sandūra. O mūsų socialiniame darbe tai svarbiausias faktorius. Dalyvavimas kultūriniame ugdyme – tai lankymas, stebėjimas, aktyvus dalyvavimas, kolektyvinė kūryba, mokymasis, kultūrinis tarpininkavimas ir kūrybinė saviraiška. Kultūra – vienas svarbiausių veiksnių, formuojančių žmogaus asmenybę. Teatras ir yra ta erdvė, kurioje mes ne vien džiaugiamės ir gerai jaučiamės. Tai ne tik laisvalaikio praleidimo vieta, bet teatro kalba paliečia giliausius slėpinius žmogaus viduje ir paskatina įžvelgti, ir spręsti savo problemas. Tik reikia matyti ir suprasti, kas neįgalųjį lankytoją jaudina ir kas jam yra svarbu.
Taigi, šį sezoną pradėjome Kauno lėlių teatre, iš Slovakijos Bratislavos miesto atvežtu spektakliu „Nykštukai kenkėjai“. Tai labai įdomi ir pamokanti istorija, kuomet laikas neegzistuoja, ir net jei jis egzistuoja, turi būti viskas sunaikinta! Nuotykių kupina, filosofinė istorija apie maištą, draugystę ir ilgą kelionę gilesnės išminties link. Istorija pasakojama lėlių kino formatu. Siekiama būti atviriems naujovėms, įvairiems kultūriniams eksperimentams. Kaip teigė lankytojai ir darbuotojos, labai patiko pateikimas: šiuolaikiškas sprendimas, pasitelkiant technikos naujoves.
Šis lėlių spektaklis veikia kaip terapija, padedanti per savo mažuosius personažus – nykštukus, labiau išsilaisvinti, atpažinti savyje baimes, kompleksus ir juos pastebėti bei įveikti. Nepriklausomai nuo laikotarpio, kuriame gyvena žmonės, visada turi išlikti šios vertybės. Pirmiausia – sąžiningumas. Būti sąžiningam sau, kitiems, aplinkai. Darbštumas – visų laikų vertybė. Atjauta – regis, ji kasdienybėje nuolat vis primirštama. Tačiau gyvenime žmogus ne visada gali ir geba būti harmoningas.
Ką, manyčiau, bandė perteikti spektaklio autorius ir atlikėjai, teigsiu rašytojo N. Gogolio žodžiais: „ Gėrį ir blogį reikia prisiminti amžinai. Gėrį – todėl, kad prisiminimas, jog mes jį kadaise iš kažko patyrėme, padaro mus kilnesnius. Blogį – todėl, kad nuo tos akimirkos, kai jį iš kažko patyrėm, privalome jausti pareigą seikėt už jį – gėriu“.
Viena mūsų lankytojų pasakė, kad geriau į teatrą važiuoti dažniau. Paklausus, kodėl, atsakė: „Kai nuvažiuoji, pamatai spektaklį, norisi dar ir dar… Kai nenuvažiuoji ilgai – regis, lyg ir jau nebesinori“. Taip, tai tiesa, patekus į paslaptingą teatro pasaulį, nori į jį sugrįžti nuolat. Juk tai mums padeda gyventi. Tad savo gyvenime nepamirškime teatro. Ten apsilankę, tapsime ne tik turtingesni…
Tekstą ir nuotraukas parengė socialinė darbuotoja Auksė Darbutienė
